Pirmoji PTC stovykla. Pavyko!

Prieš trejus metus, 2010 m. rugpjūčio 24 d., gimė Prieraišiosios tėvystės centras. Atsirado iš idėjos, noro dalintis, noro kurti erdvę, kurioje galima susitikti, būti, augti. Tada svajojome apie daug ką: gyvą bendruomenę, didelį savanorių būrį, šurmulingus renginius, savo žurnalą... Tie treji veiklos metai daug ką patikrino: mūsų idėjas, jėgas, realias galimybes, trūkumus ir stiprybę. Visoms gimė daugiau vaikų (na, gerai, tik trims, man, Ingai ir Ingridai - Rima šeimyną pagausins šį rudenį). Buvo įdomu. Ypač įdomu buvo susitikti visus jus, atėjusius ir ateinančius į mūsų centrą: bendrystės, gerumo jausmas, patiriamas su jumis kartu, palaikė ir tebepalaiko, tęsiant darbus. Ypač dėkingos esame visoms PTC savanorėms ir Indrei, panorusiai kantriai dirbti administratore. Be jūsų šis laivas nebūtų išplaukęs.

Be jūsų nebūtų buvę ir pirmosios PTC stovyklos Juodenėnuose, Molėtų rajone. Apie stovyklą svajojome jau pirmaisiais veiklos metais. Bet teko palaukti dar porą metų, kol atsirado Milda. Milda: ši besišypsanti dviejų vaikučių mama ėmė ir beveik viena viską suorganizavo. Tai buvo neįtikėtinai šauni dovana PTC trejų metų gimtadienio proga ir mums, ir - tikimės - visiems dalyvavusiesiems.

Stovykloje buvo visko, ko buvo žadėta: pramogų mažiesiems, pasakų, atrakcijų, naujų pažinčių, prasmingų pokalbių, lėlyčių siuvimo, gražaus oro (nuo saulės iki naktinės liūties), beprotiškai skanaus maisto iš Editos, Jūratės ir Virginijos rankų, netgi naktinė pirtis ir šviežutėlės mėlynės iš miško. Buvo ir pamokų: ką kitais metais tobulinti, gerinti, kur pataisyti, kur praplėsti, o kur susiaurinti... Milda, pirmą kartą apsiėmusi rengti toooooookį didžiulį renginį (dalyvavo 25 šeimos!), puikiai šį tikslą įgyvendino. 
Aūūū, Milda, tikimės, kad kitą metą vėl būsime kartu:)

Už lango prasidedant rudens liūtims, keli fotoatsiminimai iš stovyklos. Už šias akimirkas dėkojame mūsų turbūt jau nuolatinei fotografei Jurgai. Skanių ir saulėtų atsiminimų!

Penktadienio, pirmos stovyklos dienos, vakaras prasidėjo pasaka.


Rytais budinomės mankšta:)


Pusryčiai, pietūs, vakarienė... Tiesiog nerealiai. Kaip sakė kai kurios mamos: stovykloje buvo gera vien dėl to, kad nereikėjo pačioms gaminti, o kad dar ir taip skaniai maitino:)


Bendravo vieni vaikai...


...ir su mamomis...


...ir visomis šeimomis;)


Buvo daug neplanuotų pramogų, kuriose itin aktyviai dalyvvo tėčiai...


...šuniukai...


...ir dar kartą tėčiai!


Kol vaikai gyveno savo gyvenimą...


...mamos gyveno savąjį. Jis netgi buvo labai rezulatatyvus -

beveik kiekviena pasiuvo po mažą lėliukę savo vaikučiui. Kai kurios net po dvi!


Vyresnieji su džiaugsmu dalyvavo Mildos ir kitų mamų savanorių vedamuose žaidimuose. Lauko priemonėmis kūrė voverių kailiukus...


...su Jolanta gaminosi savo knygos VIRŠELIUS...

...ir kūrė savo spektakliui lėles.


O paskui buvo spektaklis. Ir daug aplodismentų!!!


Kad neatrodytų viskas taip tobula, prisipažįstame: buvo ir laukinių akimirkų, kai jokios civilizacijos...


...tik totali, visa apimanti, pašėlusi vaikška laisvė...


...ir jokių taisyklių nevaržomo bendravimo akimirkos. Betarpiškos...


...kaip ir poilsis po to. Po visko. Kad ir vėl pradėtum.


Kad ir kaip būtų, šios stovyklos nebūtų buvę be Mildos mamos pagalbos. Tegyvuoja močiutės!


Be kantrių, darbčių rankų, nuolat pjausčiusių, skutusių, plovusių...


Be to pojūčio, koks mums visiems skalsus, gražus ir dosnus yra šitas  gyvenimas.


Ir, žinoma, be vasaros. Tikimės, ji ateis ir kitąmet. Ir mes vėl susitiksime!