Žurnalai

Pirmoji PTC stovykla. Pavyko!

Prieš trejus metus, 2010 m. rugpjūčio 24 d., gimė Prieraišiosios tėvystės centras. Atsirado iš idėjos, noro dalintis, noro kurti erdvę, kurioje galima susitikti, būti, augti. Tada svajojome apie daug ką: gyvą bendruomenę, didelį savanorių būrį, šurmulingus renginius, savo žurnalą... Tie treji veiklos metai daug ką patikrino: mūsų idėjas, jėgas, realias galimybes, trūkumus ir stiprybę.

Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį

Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba - pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu - "ant išgyvenimo". Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku - priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas - aitrus, skvarbus, neatšaukiamas.

Ar lengva tapti mama?

Dabar jau nepamenu, kuriuo momentu, augindama savo tris vaikus supratau, kad jeigu nebūčiau turėjusi jų, savo trijų vaikų, būčiau visą gyvenimą nugyvenus galvodama, kad esu puiki moteris ir gerai išmanau, kaip teisingai auklėti vaikus. Tačiau gimus vaikams teko pripažinti, kad esu anaiptol ne tobula, ką jau ten - esu valdoma primityvių, galingų emocijų, kurios yra visai ne  tokios džiaugsmingos ir mielos, kaip tikėjausi. Taip, vaikai paskatina mus tapti geresnius, nei buvome iki tol, kol jų neturėjome. Tačiau šis virsmas ne visada yra lengvas ar malonus, nes gali pareikalauti stoti akistaton su tokiomis emocijomis kaip neapykanta, pyktis, įsiūtis, noras, kad gyvenimas grįžtų į tas vėžes, kuriose buvo iki vaiko gimimo, ir noras pabėgti nuo to mažo klykiančio ir visiško tavo atsidavimo reikalaujančio padaro. Ir šalia to dar užplūstanti kaltė, kad nesi gera mama - kur jau ten, tikrai esi pati tikriausia bloga mama, nes geros mamos negali jausti tokių jausmų savo bejėgiam mielam kūdikiui!

Kai iš kalnų pieno upės tekėjo...

Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus - tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?!

Kodėl žmonės nebenori gimdyti vaikų?

Ką tik baigiau vaikams skaityti knygą apie Astridą Lindgren. Ne vieną jos knygą esame jau skaitę vaikams, Linas dabar kaip tik antrą kartą skaito Kalio Bliumkvisto nuotykius. Knygelę apie Astridą Lindgen bibliotekoje išsirinko Justas, manau, kad supainiojo ją su knygele apie beždžioniuką Džordžą. Buvo labai įdomu paskaityti apie nuostabią Astridos vaikystę ir apie sunkią jos paauglystę. Bet labiausia mane pradžiugino vieta, kuri pasakojama apie klausimą, kurį jai uždavė tuometinis Švedijos socialinio vystymo ministras: kodėl žmonės nebenori gimdyti vaikų? Jis pažadėjo sumokėti Astridai 10000 kronų už jos nuomonę!

Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio... O vaikai?

Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo "Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį... drambliškiau.

Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija - turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją.

Žiupsnelis televizijos - vakarienei

Ši diena buvo viena sunkesnių per pastaruosius mėnesius. Ryte buvau pažadėjusi užsukti į "Mano vystyklų" klubą su mamytėmis pasiplepėti apie vaiko sodinimo ant puodo reikalus, o iš karto po to laukė ilga ir bauginanti popietė TV3 filmavimuose.

Svarsčiau, ar priimti kvietimą pasirodyti laidoje "Ką manai?". Jau seniai nebetikiu televizijos "švietėjiška" misija, regis, artimiausiu metu ir pramoginė jos funkcija pritiks tik ribotam visuomenės ratui. Nebent visi imtume ir atbuktume.
Nuomodamiesi įvairius būstus, turėjome ir įvairių televizorių arba jų neturėjome;) Tačiau gal prieš ketverius metus abu su vyru supratome: kad ir koks jis būtų naujas, platus ir brangus, žiūrėti nebeturime ką... Tai, kas mums aktualu, randame ir kitais būdais, o tiesiog leisti laiką prie mirgančio burbančio ekrano?.. Mums tai per didelė prabanga - šitaip švaistyti savo gyvenimo - vienintelio vienužėlio - akimirkas. Geriau tylomis stebėti dangų arba pavartyti seniai dulkančią įdomią knygą. Arba bent akimirką tiesiog nieko neveikti.


Subscribe to RSS - žurnalams