Vitalija žurnalas

Pirmoji PTC stovykla. Pavyko!

Prieš trejus metus, 2010 m. rugpjūčio 24 d., gimė Prieraišiosios tėvystės centras. Atsirado iš idėjos, noro dalintis, noro kurti erdvę, kurioje galima susitikti, būti, augti. Tada svajojome apie daug ką: gyvą bendruomenę, didelį savanorių būrį, šurmulingus renginius, savo žurnalą... Tie treji veiklos metai daug ką patikrino: mūsų idėjas, jėgas, realias galimybes, trūkumus ir stiprybę.

Mano draugėms mamoms

Štai jums pirmas mano eilėraštis,
įkvėptas kaulų,
sausgyslių, venų, tarpląstelinio skysčio,
ir dar to kažko, kas giliau ir šlapiau, ir švariau

to, kas viso pasaulio moterų įsčiose glūdi,
žvelgia tamsia makšties akimi,
o vokeliai vos virpčioja

Apie tris M: meilę, motinystę ir mirtį

Taip jau susiklostė, kad sausio pabaiga-vasaris mano gyvenime kasmet tampa tokia lyg ir metų dauba - pačiu giliausiu, pačiu tamsiausiu ir skaudžiausiu laiku, tokiu - "ant išgyvenimo". Kai viskas patikrinama, pereinama tarsi ašmenimis, tarsi šuke brauktum per spanguolės odelę. Šis pajautimas nesutampa su gamtiniu tamsiausių jėgų laiku - priešingai, tai tos dienos, kai saulė jau po truputį ima šviesėti ir šiltėti, kai apsigavusios alyvos ima brinkinti pumpurus ir nuo medžių šakų dingsta paskutiniai šermukšnių lašai. Ir tada užpuola speigas - aitrus, skvarbus, neatšaukiamas.

Kai iš kalnų pieno upės tekėjo...

Viena islandų istorija pasakoja apie milžinišką trolę Fumbrą, pagimdžiusią iš karto aštuonis mielus sūnus ir maitinusią juos visus iš karto ne kuo kitu, o savo pienu. To pieno buvo tiek daug, kad jis imdavo trykšti iš kalnų viršūnių ir balkšvas tekėdavo į kalnų ežerus - tai mačiusiems žmonėms telikdavo jį fotografuoti ir stebėtis: ir iš kur kalnuose tiek pieno?!

Saugaus prieraišumo stokojantys drambliukai miršta iš liūdesio... O vaikai?

Vartau vyro parsineštą 2011 m. rugsėjo "Nacionalinės geografijos“ numerį. Akys pačios pagauna tekstą, nuo kurio paskui negali atsiplėšti. Trumpai tariant, visa tai, apie ką mes šioje svetainėje su jumis kalbame ir kuo dalinamės, tik truputį... drambliškiau.

Nairobyje veikia drambliukų prieglauda, skirta be tėvų ir suaugusiųjų likusiems mažiems drambliukams. Kur dingo suaugusieji? Neklauskite, tai liūdna istorija - turbūt patys įtariate. Ir aš ne apie ją.

Žiupsnelis televizijos - vakarienei

Ši diena buvo viena sunkesnių per pastaruosius mėnesius. Ryte buvau pažadėjusi užsukti į "Mano vystyklų" klubą su mamytėmis pasiplepėti apie vaiko sodinimo ant puodo reikalus, o iš karto po to laukė ilga ir bauginanti popietė TV3 filmavimuose.

Svarsčiau, ar priimti kvietimą pasirodyti laidoje "Ką manai?". Jau seniai nebetikiu televizijos "švietėjiška" misija, regis, artimiausiu metu ir pramoginė jos funkcija pritiks tik ribotam visuomenės ratui. Nebent visi imtume ir atbuktume.
Nuomodamiesi įvairius būstus, turėjome ir įvairių televizorių arba jų neturėjome;) Tačiau gal prieš ketverius metus abu su vyru supratome: kad ir koks jis būtų naujas, platus ir brangus, žiūrėti nebeturime ką... Tai, kas mums aktualu, randame ir kitais būdais, o tiesiog leisti laiką prie mirgančio burbančio ekrano?.. Mums tai per didelė prabanga - šitaip švaistyti savo gyvenimo - vienintelio vienužėlio - akimirkas. Geriau tylomis stebėti dangų arba pavartyti seniai dulkančią įdomią knygą. Arba bent akimirką tiesiog nieko neveikti.


Subscribe to RSS - Vitalija žurnalas