Prieraišiosios tėvystės teorija

Prieraišioji tėvystė  tai tokia tėvystės rūšis, kai tėvai sąmoningai apsisprendžia kurti prieraišius santykius su kūdikiu ir šiam tikslui pasiekti renkasi tėvų ir vaiko prieraišumą skatinančius rūpinimosi vaiko psichologine ir fizine gerove būdus.
Daugelis tėvų instinktyviai myli savo vaikus, rūpinasi jais, glaudžia juos prie savęs, nešioja, žindo, atsiliepia į vaiko verksmą kaip į vaiko poreikių išraišką. Šis spontaniškas elgesys, kylantis iš instinktų, vadinamas instinktyviąja tėvyste.

Tačiau dabar daugelis tėvų nedrįsta pasikliauti savo instinktas, nes XIX a. pab.–XX a. pr. paplito mokslinės tėvystės idėja, kuri buvo skatinama medicinos darbuotojų, pedagogų, psichologų. Mokslinės tėvystės idėja iškėlė daugybę hipotezių (neįrodytų ir nepagrįstų moksliniais duomenimis teiginių) ir jas pateikė kaip mokslines tiesas: kad vaiko elgesys formuojasi tik kaip atsakas į stimuliaciją (iš to kilo vaikų išlepinimo ar „sugadinimo“ idėja), kad vaikams nereikia daug kontakto (nes daug nešiojami vaikai prie jo pripranta ir vėliau nesugeba būti savarankiški), kad vaikai turi maitintis pagal grafiką (kad būtų sveikas jų skrandis ir susidarytų tinkami mitybos įpročiai) ir pan. XX a. vidurio ir antrosios pusės tyrimai parodė, kad mokslinės tėvystės idėjos yra visiškai nepagrįstos moksliniais duomenimis.

Nepaisant to, minėtosios idėjos labai stipriai įsišaknijo visuomenėje ir iki šiol yra palaikomos, platinamos ir skatinamos. Kaip atsakas į šiuos procesus ėmė formuotis sąmoningu tėvų pasirinkimu grįsta prieraišiosios tėvystė idėja, skatinanti tėvus naudotis vaikų auginimo instinktais, kurie, kaip rodo tyrimai, yra universalūs visose tautose ir nepriklauso nuo šalies išsivystymo ir kultūros.

Prieraišiosios tėvystės esmė – kurti ir puoselėti stiprius ryšius tarp tėvų ir vaikų, auginti vaikus be prievartos ir ugdyti juose atjautos jausmą. Prieraišiosios tėvystės principai skatina elgtis su vaikais pagarbiai, maloniai ir oriai, kurti tokį ryšį su vaikais, kokį norėtume, kad jie kurtų su kitais žmonėmis. Prieraišioji tėvystė nėra nauja idėja, iš esmės – tai sugrįžimas prie instinktyvaus mūsų protėvių elgesio. Tiesiog per pastaruosius šešiasdešimt metų prieraišumu pagrįstas elgesys buvo gana nemažai tiriamas psichologijos ir vaiko raidos, o vėliau ir smegenų veiklos aspektais. Daugelis tyrimų parodė, kad saugus ir empatija paremtas vaiko ir suaugusiojo ryšys yra tiesiogiai susijęs su optimalia vaiko raida.

Pasak W. ir M. Searsų prieraišiosios tėvystės teorijos, vaikas nuo gimimo užmezga ryšį su juo besirūpinančiu žmogumi ir šis ryšys turi įtakos visam vaiko gyvenimui. Stiprus, atviras ir patikimas ryšys, kai vaikas jaučiasi saugus, o jo poreikiai patenkinti, skatina vaiko socialinę ir emocinę raidą. Jei tėvai mažiau dėmesio skiria arba jo visai neskiria patenkinti vaiko poreikiams, atsiranda rizikos veiksnių, galinčių lemti vaiko psichinės sveikatos ir elgesio problemas.

Vaikas negali patenkinti savo poreikių pats – jam reikalinga suaugusiųjų pagalba. Todėl suaugusieji turi būti jautrūs, atviri, gebantys įsiklausyti, atidžiai stebėti savo vaikus, pažinti juos, perprasti jų kalbą (kūno ir žodinę), suvokti jų poreikius bei lanksčiai ir išradingai į juos atsakyti. Prieraišioji tėvystė skatina suprasti biologinius ir psichologinius vaiko poreikius ir nesitikėti iš vaiko tokio elgesio, koks esamam vaiko raidos etapui nebūdingas.
Ugdydamiesi savo, kaip tėvų ar globėjų, empatiją vaikams, ugdome pačių vaikų gebėjimą jautriai reaguoti į juos supantį pasaulį ir į savo elgesio padarinius. Prieraišioji tėvystė atmeta bet kokios formos smurtą prieš vaikus, taigi kartu yra ir prieš smurtą visuomenėje apskritai.

Prieraišioji tėvystė yra įgyvendinama daugelyje šalių daugeliu būdų ir daugelyje gyvenimo sričių. Galima teigti, kad prieraišioji tėvystė nėra tik vaikų auginimo ir ugdymo praktika – pirmiausia tai yra šeimos gyvenimo būdas, kelias, kuriuo einama kasdien, nepaliaujamai, nuolat. Prieraišiosios tėvystės principais besiremiantys tėvai dažniausiai gyvena į natūralumą orientuotą gyvenimą, propaguoja natūralų gimdymą ir gimdymą namuose, žindymą pagal poreikį, vaikų nešiojimą nešynėmis.
Dažnai jie taip pat lieka namuose auginti savo vaikus kuo galima ilgiau užuot juos atidavę į vaikų priežiūros įstaigas, ieško formaliam ugdymui alternatyvių galimybių, domisi natūraliais sveikatos puoselėjimo būdais, organiniu ir vietiniu maistu, buriasi į bendruomenes. Į prieraišiosios tėvystės principus panašių laikosi vadinamieji natūraliosios, instinktyviosios, intuityviosios, sąmoningos ir evoliucinę patirtį puoselėjančios (angl. continuum concept) tėvystės judėjimai.

Išskirtinė prieraišiosios tėvystės ypatybė – tai nėra griežtas, baigtinis teorinis metodas, o labiau praktinių priemonių, ar įrankių, rinkinys, kuris gali ir turi būti lanksčiai naudojamas priklausomai nuo situacijos, vaiko amžiaus ir kitų aplinkybių. Prieraišioji tėvystė ragina į vaiko auginimo, žmogaus ugdymo procesą žvelgti intuityviai ir kūrybingai, tačiau atsakingai, kad, augindami kitus, augtume patys ir kurtume saugius bei patikimus ryšius. O per juos – saugų ir patikimą pasaulį.
Parengta pagal www.attachmentparenting.org, www.askdrsears.com


 

Prieraišioji tėvystė: