Prieraišiosios tėvystės ištakos


Prieraišiosios tėvystės sąvoką į vartoseną įvedė amerikiečiai Martha ir Williamas Searsai, aštuonių vaikų tėvai ir daugelio knygų, kurios apima ne tik asmeninę šeimos patirtį, bet ir profesines žinias (W. Searsas yra pediatras, M. Sears – slaugė), autoriai. Prieraišioji tėvystė yra pagrįsta prieraišumo teorija (jos pradininkas – anglų psichiatras ir psichoanalitikas Johnas Bowlby) ir bendrosios raidos psichologijos dėsniais. 

Žmogaus raidos psichologija apima daug teorijų ir yra susijusi su daugeliu garsių psichologijos mokslo vardų – J. Piaget, L. Vygotsky, A. Bandura, E. Eriksonu, J. B. Watsonu ir kt. Bendrais bruožais svarbiausia tai, kad ji tyrinėja žmogaus raidą nuo gimimo iki pat senatvės įvairiais aspektais: fizinius kūno pokyčius ir motorinių gebėjimų raidą, pažintinius procesus (suvokimą, išmokimą, mąstymą, kalbą ir kt.), asmenybės, socialinę ir emocinę raidą, moralės ir asmens tapatumo formavimąsi. Taip pat aiškinamasi, ar žmogaus raida yra vientisas vyksmas ar pakopinis (kai žmogus juda iš vieno lygio į kitą tarsi laiptais); ar žmogaus elgesį labiau lemia prigimtis ar ugdymas ir patirtis; kokios įtakos žmogaus socialiniams įgūdžiams ir jo asmenybės formavimuisi turi aplinka.

Prieraišumo teorija dėmesį telkia ties žmonių santykiu, jų ryšiu. Pasak jos, tam, kad vaikas gerai socialiai ir emociniai vystytųsi, jam nuo gimimo reikia užmegzti saugų ir patikimą ryšį su bent su vienu suaugusiu jį globojančiu asmeniu (dažniausiai tas asmuo būna mama, bet nebūtinai). Teorija teigia, kad vaikas natūraliai prisiriša prie globėjo, skatinamas išlikimo ir giminės pratęsimo instinktų. Sukūręs prieraišų santykį su jautriai reaguojančiu į jo poreikius žmogumi, maždaug nuo šešerių mėnesių iki dvejų–trejų metų vaikas ima suvokti tą žmogų kaip saugų prieglobstį, nuo kurio galima nuklysti tirti aplinką ir prie kurio bet kada vėl sugrįžti. Manoma, kad tėvai tam tikru savo elgesiu sukuria esminius vaiko prieraišumo bruožus, kurie palaipsniui įsilieja į vaiko vidinį elgesio modelį, turėsiantį įtakos jo jausmams, mintims, lūkesčiams ateityje kuriant santykius su kitais žmonėmis. Atsiskyrimo metu jaučiamasnerimas ar liūdesys, likus be suaugusiojo, prie kurio kūdikis prisirišęs, šios teorijos šalininkų yra laikomi normaliu ir prasmingu prieraišaus kūdikio atsaku, kurio paskirtis – padėti mažyliui išgyventi.

Prieraišumas yra lyg magnetinis ryšys tarp suaugusio ir kūdikio. Mamai šis ryšys prasideda dar nėštumo metu, kuomet ji jaučia, kad kūdikis yra jos dalis, o po gimdymo ji neretai jaučiasi nepilna, jei kūdikis atskiriamas nuo jos. Prieraišumas neatsiranda per naktį ar per vieną valandą po gimimo. Jis greičiau panašus į audeklą, kuris audžiamas iš daugybė dažnų mamos ir vaiko bendravimo akimirkų.

Naujagimiui pasaulis atrodo kaip viena didelė dėlionė iš atskirų nesusijusių objektų. Tėvai padeda jam suprasti kaip šią dėlionę sudėlioti, suteikia jai prasmę. Tėvaiaiškina vaikui pasaulį parodydami, kad alkis numalšinamas maistu, nepatogumas yra keičiamas patogumo, šaltį keičia šiltumas, kad geriau atsipalaiduoti nei būti įsitempusiam. Kūdikiui, ypač pirmaisiais mėnesiais, tėvai, pirmiausia mama teikia maistą, patogumą, šilumą, miegą ir prasmę. Jie ne tik patenkina vaiko poreikius, ji esuteikia pasauliui prasmę. Kūdikiai, kaip ir suaugusieji, linksta laikytis prie tų asmenų, kurie patenkina jų poreikius. (...)

Prieraiši tėvystė reiškia atvirą protą ir širdį, kad pamatytumėte individualius savo kūdikio poreikius. Taip pamažu įgysite išminties, kad galėtumėte priimti sprendimus iš karto, kai tik prireiks. Atsižvelkite į savo galimybes ir padarykite ką galite geriausio. Tai viskas, ko iš jūsų tikisi jūsų vaikas.
Marthą Sears cituoja www.geramama.lt




Prieraišioji tėvystė: