Rašo mamos

Dangė Vitkienė. Supermamos sindromas

Ne kartą girdėjau jaunas mamas sakant, jog jos esančios blogos mamos. Niekada nepriimdavau tokių kalbų pernelyg rimtai, manydavau, jog tai savotiškas flirtavimas su savo naujuoju vaidmeniu. Tačiau pati tapusi „žalia“ mama nustebau aptikusi savo kaleidoskopiškai kintančioje jausmų paletėje „blogos mamos“ komplekso daigelių. Būtent daigelių, ne daigų ar ūglių, nes nė kiek neabejoju, jog visos tos „blogos“ mamos, veikiausiai provokuodamos patikinti, jog taip nėra, iš tikrųjų nėra blogos, maža to, jos geros, mažų mažiausiai ganėtinai geros. Aš – taip pat. Galiausiai atsitokėjus pasakyti tai sau yra ne mažiau svarbu, nei užčiuopti, iš kur dygsta tas blogos mamos kompleksas.

Besilaukdama savo pirmagimės, dar ir gerokai anksčiau, įsivaizduodavau save, pasikabinusią vaiką nešynėje ir keliaujančią visur, kur nespėjau pabūti iki jam gimstant, – paskutiniais mėnesiais taupiausi šiam tarpsniui netgi parodas, manydama, jog būdama per dienas su kūdikiu laiko tam turėsiu užtektinai. Ką jau kalbėti apie žindymą parke ant suolelio ar lauko kavinėje – matydama, kaip paprastai tai daro bičiulės ir, kaip tada atrodė, visos mamos aplink, nė artyn neprisileidau abejonės šešėlio, kad tai galėtų kelti kokių sunkumų. Maža to, sėmiausi žinių iš progresyviai archajiškoms praktikoms skirtų tinklaraščių, kaip antai natūraliajai kūdikių higienai, daugkartiniams vystyklams, nešioklėms, – trumpai tariant, bandžiau įsisavinti vieną iš daugelio šiuolaikiškos mamos modelių.

Prieraišioji tėvystė: 

Motinystės meno pagrindai

Nėštumui einat į pabaigą, vis dažniau pasvajoji, kada jis baigsis. Darosi sunku judėti, sunku sėdėti, sunku gulėti. Šis nepatogumo jausmas turbūt tam ir skirtas, kad norėtum pagimdyti kūdikį. Juk jei jaustumeisi taip pat gerai, kaip nėštumo viduryje, kažin ar įveiktum gimdymo baimę. Nors kūdikio gimimas atrodo kaip akimirka, kai galėsite grįžti prie normalaus gyvenimo, taip nutinka labai retai. Su kūdikio gimimu tenka išmokti daug ko iš naujo, pakeisti požiūrį ir prisitaikyti bei pritaikyti aplinką. Ne visą, kai kuri aplinka nesikeis, bet tuomet teks taikstytis jums.
Pirmąjį mėnesį puikus suaugusiųjų ir vaikų santykis yra trys suaugusieji (mama, tėtis, močiutė) vienam kūdikiui. Lietuvoje daugelis tėčių gali pirmąjį mėnesį pasiimti tėčio atostogas ir padėti mamoms prižiūrėti kūdikį: pasirūpinti, kad mama turėtų pakankamai gerti ir valgyti, kad namai būtų tvarkingi, kad mamos nevargintų svečiai, kad ji visą dėmesį galėtų sutelkti į kūdikio priežiūrą ir žindymą. Kai mamai reikia į tualetą ar dušą, ji nerimstantį kūdikį gali duoti palaikyti tėčiui.

Prieraišioji tėvystė: 

Nepaprasta nepaprasto kūdikio istorija

Ketverių metukų Atėnė nekalba, nemoka pati ryti ir netgi beveik nejuda, tačiau per savo gyvenimą nuveikė nepaprastai daug. Gal net daugiau, nei sugebėtų padaryti daugelis suaugusiųjų. 25 metų vilnietė Julija Ivanauskienė savo dukrelę vadina mokytoja.


Elegantiška, žavi trijų vaikučių mama Julija pasakojimą pradėjo prisiminimais apie savo paauglystę: „Mano mama dirbo sanatorijoje prie Balžio ežero, ten vasaras leisdavau ir aš su drauge. Buvome paauglės, o sanatorijoje – daug jaunų žmonių po traumų, avarijų, kuriems reikėjo pagalbos. Mudvi, užuot ėjusios „tūsintis“, padėdavome neįgaliesiems, vežiodavome juos vežimėliais, guosdavome.“

Vėliau kelionės į sanatoriją savaime nutrūko ir Julija gyveno įprastą gyvenimą. Tačiau jį ir vėl apvertė mokykloje parašytas rašinys. Mokytojai norėjo išsiaiškinti, kas kuo ketina būti. „Parašiau, kad esu pašaukta tarnauti žmogui, – prisimena Julija. – Geriausius rašinėlius atrinko komisija, tarp jų – ir mano. Pamenu, kunigas Julius Sasnauskas stebėjosi, kad taip parašė… vaikas. Ir tada supratau, kad neturiu laukti, kol baigsiu 12 klasių ir kažkuo tapsiu. Nutariau, kad padėti žmonėms galiu tiesiog dabar. Juk su neįgaliaisiais nedirbau dvejus metus ir man kažko trūko“.

Prieraišioji tėvystė: 
Subscribe to Rašo mamos