Psichologija

Atsiskyrimo nerimas: įsikabinęs į mamą ir nepaleidžia

Mama, kuri augina vaikutį, dieną, naktį su atjauta atliepdama į jo poreikius, nevaržydama prigimtinio smalsumo ir aktyvumo, ieškodama sprendimų kartu su vaiku, užuot primesdama savo valią, neretai sutrinka dėl aplinkinių pastabų neva per daug nešiojanti, mieganti su kūdikiu, žindanti ir jį lepinanti. Girdi, užaugs mamyčiukas, įsikabinęs į sijoną, nemokės bendrauti su kitais vaikais. Nepaisant liūdnų pranašysčių, jos kūdikis visiems šypsosi ir mielai leidžiasi kitų paimamas. Bet mama sutrinka, kai, sulaukęs bemaž šešių mėnesių, kūdikis ima verkti, gūžtis aplinkinių kalbinamas, kniaubtis į mamos krūtinę. Pradėjęs ropoti ar vaikščioti kūdikis nebenori ilgam likti vienas, ypač su kitais globėjais. Svetimoje aplinkoje jis žvalgosi mamos, o neradęs puola į ašaras. Tačiau netrunka vaikeliui sukakti dveji ar treji, ir jis smagiai žaidžia su bendraamžiais, pamojuoja išeinančiai mamai pavymui.

Prieraišioji tėvystė: 

Apie gebėjimą save mylėti, nuovargį ir vaikystės patirtis

,,Atrodo, kad jau pavargau nuo visko…“, – ,,Draugo laiškams“[1] rašo nežinomas autorius. Taip dažnai mes sakome patys ar girdime sakant savo pažįstamus, neretai taip jaučiamės po sunkios darbo savaitės. Tačiau pailsim, atsipučiam, pakeičiam veiklos pobūdį ir pamirštam... O kaip jaučiasi žmogus, kuriam tokia būsena trunka pusę metų, metus, trečius? Kai nuolatinio nuovargio neįveikia jokia poilsio forma? Kai net pamirštama, ką reiškia jaustis žvaliai?
Apie tokį nuovargį ir būtų šis tekstas. Apie neaiškios kilmės nuovargį...

Prieraišioji tėvystė: 
Subscribe to Psichologija